Grožis mane traukė ir domino nuo mažens. Dar būdama nedidelė mergaitė, plaudama mamos kavos puodelį, visada pasidarydavau šveitimą. Ir net nesuvokdama to pasiterliojimo naudos nepamiršdavau pasitepti rankų kremu, o lūpas palepinti vazelinu. Kai tapau vyresnė, mano mokyklinėje kuprinėje visada buvo galima rasti šią trijulę: nagų dildę, rankų kremą, bei vazeliną. Ilgainiui, visas potraukis eiti grožio keliu neblėso, o tik stiprėjo, bet vis nepasiryždavau dėl aplinkinių demotyvacijos. Todėl dirbdavau darbus, kuriuose nesijaučiau laiminga ir savimi. 2018m išėjau iš paskutinio labai ne mėgstamo darbo. Visuomet mane traukė veido odos priežiūra, veido procedūros. Pas kosmetologę ėjimas man būdavo tarsi šventė. Bet visad pagalvodavau, kad kosmetikos sudėtys yra kažkas iš nesuprantamo pasaulio, o sudedamųjų dalių skaitymas prilygsta liežuvio laužymui. Taip pat visad galvojau, kad dėl savo didelio atsakingumo, ko gero negalėčiau dirbti su veido oda – juk tai taip atsakinga (ne atsakingumas čia kaltas buvo, o žinių stygius ir pasitikėjimo stoka!). O naujos veiklos norėjosi imtis čia ir dabar. Jaučiau, kad labai noriu mokytis, bet kaip visada, norisi, kad viskas būtų labai greitai. Bet žinojau, kad veidus liesti leisčiau sau tik tuomet, kai būtų baigti rimti mokslai, o ne greitieji kursai. Todėl iš savo spontaniškumo, užsidegimo pradėti naują veiklą, 2019 m. nusprendžiau pabaigti manikiūro kursus. Šis sprendimas buvo priimtas prisiminus savo jaunystės pomėgį lakuotis nagus, juk dažnai sakoma, jei gyvenime pasimetei, ir nebežinai ką nori daryti, atsisuk į vaikystę ir prisimink jos pomėgius. Šį kartą atsisukau ne ten. Kaip šiandien prisimenu, kai lakuodama nagus vienai klientei galvojau “ ką aš čia darau?”, juk nepatinka man nei meniniai potėpiai, nei tos dulkės, bet buvo vienas labai didelis pliusas – bendravimas su klientėmis. Klienčių ratas susidarė labai greitai ir labai didelis, sutikau labai daug įdomių žmonių, kurie paliko vienokią ar kitokią žymę mano gyvenime. Bet bėgant laikui vis labiau jutau, kaip noriu mokytis, kaip mane traukia veido priežiūra, bei veido masažai. Vis labiau jaučiau, kad manikiūro darymas man kelia nelabai malonias emocijas, tik tos nuostabios klientės viską kompensuodavo savo džiaugsmu, pokalbiais ir padėkomis.
Ir vieną dieną būdama socialiniuose tinkluose, pamačiau mokyklos “Art of Beauty” reklamą, tą pačią minutę paskambinau administracijai ir jau kitą dieną buvau sutartame susitikime. Viskas įvyko labai spontaniškai, grįžusi namo pasakiau vyrui, kad įstojau mokytis į dieninį kursą. Pamenu, kaip mane kerėjo AOB mokyklos kolektyvas, dėstytojai, kokia buvo atmosfera. Visi draugiškai nusiteikę, visuomet stengiasi padėti, paaiškinti, patarti. Paskaitose visad jausdavausi labai gerai, tarsi su draugais ar šeima. Niekuomet nebuvo atskirties tarp dėstytojų ir studentų. Nekalbant apie įgytus labai tvirtus profesinius pamatus, taip pat labai daug išmokau iš dėstytojų žmogiškų dalykų, tokių kaip šypsenos dalijimasis, apkabinimas, ar rankos padėjimas ant peties. Kas rytą dėkodavau, kad esu ten kur esu ir už žmones, kurie mane supa.
2023m. mokyklą baigiau su pagyrimu, gavau CIDESCO ir INFA GOLD MASTER diplomus. Kaip šiandien atsimenu, kai po paskutinio egzamino, kur ir taip buvau padebesiuose, nes paskutinis egzaminas buvo išlaikytas GOLD MASTER diplomui, pasikalbėti pasikvietė AOB mokyklos direktorė Rūta Bražiūnienė ir AOB klinikos direktorė Ugnė Bražiūnaitė – Morozienė ir pasiūlė pradėti dirbti AOB klinikoje. Tai buvo dienos tarsi „vyšnia ant torto“. Jaučiausi, lyg būčiau apdovanota. Tą dieną buvo tiek emocijų, kad reikėjo dar kelias dienas jas susirinkti. Su nekantrumu laukiau darbo pradžios.
Dabar sėkmingai dirbu AOB klinikoje, kurioje yra fantastiškas kolektyvas, kuris visada pataria, nuramina, palaiko. Apie geresnę darbo atmosferą negalėčiau net pagalvoti. Kiekvieną dieną su nekantrumu važiuoju į darbą, degu noru dirbti ir toliau tobulėti. Ir dabar suprantu tą posakį, kad į darbą kaip į šventę. Taip pat pradėjau dirbti ir Elektrėnuose. Mano mergaitės, kurios tvarkėsi nagus, su nekantrumu laukė, kol galėsiu pradėti grąžinti jų veidus.
Dabar jau žinau, kad esu savo vietoje. Kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą už tai, kad esu ten kur esu.
Agnė Čivilytė
